Lietuvos ir Lenkijos karas su ordinu Free blogs

Lietuvos ir Lenkijos karas su ordinu 1410 m.
Pasiruošimas karui. Ordinas iš pradžių manė, kad jam teks kariauti su vienu Vytautu. Bet Jogaila pareiškė, kad jis eisiąs išvien su Vytautu. Norėdami sulaikyti ordinui pagalbą iš Vakarų, jie abudu išsiuntinėjo po visą Europą skundus, kaltindami ordiną, kad jis puoląs Lietuvą, norėdamas ją užgrobti, o krikščionybe visai nesirūpinąs, kad, penkerius metus valdydamas Žemaičius, jis visai nesirūpinęs jų krikštu, nestatęs bažnyčių ir t.t. Ordinas savo rėžtu išsiuntinėjo raštus, kaltindamas Vytautą su Jogaila, kad šie apgavikiškai remia pagonis žemaičius.free blogs
Ordinas nesiskubino į Žemaičius, bet pirmučiausia puolė Lenkiją (1409 m.). Iš Lenkijos jo kariuomenė buvo išvyta, ir netrukus buvo padarytos vienerių metų paliaubos. Paliaubų metu susitarta pavesti ginčą išspręsti imperatoriui Vaclovui. Kitais metais, į ordino pusę patrauktas, Vaclovas pripažino jam Žemaičius ir visą kairiąją Panemunę iki Gardino. Jogaila su Vytautu apkaltino Vaclovą šališkumu ir, pratęsę paliaubas su ordinu iki 1410 m. šv. Jono (birželio 24 d.), ėmė ruoštis dideliam žygiui. Jie bandė patraukti į savo pusę Vengrų karalių, imperatoriaus Vaclovo brolį Zigmantą, bet tas, norėdamas išardyti abiejų pusbrolių vienybę, pasiūlė atvykusiam pas jį Vytautui karūnuotis Lietuvos karalium. Tada ne metas buvo pyktis su Lenkija dėl tuščio karaliaus titulo, tad Vytautas atmetė Zigmanto pasiūlymą. Nuostolis dėl pairusių derybų buvo didelis: sąjunga su savo tikslų siekiančiu Zigmantu negalėjo būti naudinga Lietuvai.
126
Užtat Vytautui vėliau pasisekė padaryti paliaubų sutartį su livoniške ordino šaka, ir ji nedalyvavo netrukus įvykusiame didžiame Tanenbergo mūšyje. Free blogs
Tanenbergo mūšis 1410 m. liepos 15 d. Surinkę savo jėgas ir prisisamdę Vakaruose daug karių, ypač čekų, Jogaila su Vytautu sutarė savo kariuomenes sujungti Lenkijoje ties Čer-vinsku (prie Vyslos). Viskas buvo daroma taip slaptai, kad ordinas nieko nesuuodė ir laukė užpuolimų skyrium iš Lietuvos ir iš Lenkijos. Todėl vienas dideles savo jėgas jis paliko saugoti pilių nuo Lietuvos, o kitas paliko Pamary saugoti nuo Lenkų. Bet sąjungininkų planas buvo kitoks. Mūšis įvyko ordino žemėje, tarp Tanenbergo ir Griunvaldo.
Ordinas prisikvietė daugybę svečių ir samdytos kariuomenės iš vakarų Europos. Iš viso jis atsivedė prie Tanenbergo apie 12.000 karių. Lietuvių ir lenkų kariuomenėje galėjo būti apie 15—20.000 karių, bet jie buvo menkiau apginkluoti. Tad ordinas tikėjosi lengvai laimėti. Bet viskas išėjo kitaip. Ordinas nesugebėjo sukliudyti abiem sąjungininkų kariuomenėm susijungti, ir liepos 15 d. jos jau buvo išrikiuotos mūšio lauke. Ordino kariuomenė, atėjusi vėliau, buvo išvargusi; audra ir didelis lietus paskutinę naktį jai nedavė net gerai pailsėti. Tuo tarpu sąjungininkai buvo mažiau keliavę ir nakvojo miške, kurs apsaugojo juos nuo audros.
Lenkų kariuomenę mūšiui rikiavo Zindramas iš Maškovi-čių, o lietuvių kariuomenę — pats Vytautas. Jogaila, specialios sargybos saugomas, išklausė net kelias mišias paeiliui, o Vytautas, keisdamas pavargstančius arklius, su keliais palydovais skrajojo tarp kariuomenės eilių, duodamas paskutinius įsakymus. Visų viršininku buvo laikomas Jogaila, ir jis turėjo duoti ženklą mūšiui pradėti. Vytautas buvo sudarytosios karo tarybos pirmininkas, todėl jisai buvo ir tikrasis mūšio vadas. Mūšio laimėjimo nuopelnas, be abejo, pirmučiausia priklauso Vytautui.
Sąjungininkų kariuomenė buvo išrikiuota trimis eilėmis; lietuviai buvo dešinėje, o lenkai kairėje. Ordino kariai nekantravo, tačiau nedrįso pulti, nes būtų tekę kautis miške. Jie norėjo, kad pirmieji pultų sąjungininkai. Magistras nusiuntė Vytautui ir Jogailai du plikus kardus, ragindamas nesislapstyti krūmuose.
127
bet greičiau pradėti mūšį. Jogaila ilgai delsė, bet, Vytauto raginamas, pagaliau sėdo ant arklio ir, išjojęs ant kalvos stebėti mūšio, davė ženklą jį pradėti.
Prasidėjus mūšiui, magistras didžiausias savo rinktines jėgas — sunkiai šarvuotą kavaleriją, metė prieš lietuvius. Po valandos karšto mūšio lietuviai pasitraukė. Liko tik eilių vidurys ir kairiajam sparne išrikiuoti lenkai. Čia dar 3 valandas ėjo smarkios kovos. Kryžiuočiai buvo jau beapsupą lenkus ir būtų juos sumušę, bet tuo momentu Vytautas atvedė paskutinius savo rezervus, t. y. antrąsias kariuomenės eiles. Mūšio įkaršty atsirado ir pasitraukę dešiniojo sparno lietuviai. Greičiausiai, jie bus tyčia pasitraukę, norėdami nuvilioti kryžiuočius gilyn į savo eiles, kad galėtų vėliau paspausti iš šono (tai buvo lietuviams gerai pažįstamas, totorių dažnai vartojamas, taktinis manevras). Tuo pasitraukimu nuo sąjungininkų vidurio ir kairiojo sparno buvo nutraukta daug priešo jėgų, kurios nespėjo laiku grįžti ir susitvarkyti, o grįžę lietuviai užėjo kryžiuočiams iš šono. Jiems
128
i upaudus,kryžiuočių tar-11| I Llo panika — jų eilės i iluko. Mūšio vietoje krito lietuvio ietim per-
'H.is patsai magistras I 1 I i i c h a s v o n J u n-}\ III genas ir daugybė rittrių. Dalis kariuome-|)| dar bandė gintis, pa-
r.lepusi už gurguolių, ta-’ IMI ir ji buvo sumušta. I Ik maži kryžiuočių liku-
iii fcpaspruko, o visi kiti luvo kovos lauke arba bigdami iš jo.
Ordinas buvo įsitiki-n«,•• mūšį laimėsiąs ir iš .inksto buvo pasiruošęs laimėjimo puotai. Visa • Mitingoji jo stovykla atiteko nugalėtojams. Be vyno ir valgymų, stovykloje buvo rasta daugybė pančių belaisviams sukaustyti. Bet jie atiteko patiems vokiečiams.