Karo pabaiga ir Torno taika (1411 m.)

Karo pabaiga ir Torno taika (1411 m.)
Tą pačią dieną po mūšio nei lietuviai nei lenkai toli nesivijo kryžiuočių, nes reikėjo pasilsėti. Sąjungininkų kariuomenė tik po kelių dienų teišsirengė Marijenburgo link. Tuo tarpu ordino Vtdovybę paėmęs komtūras Henrikas von Plauenas suskubo surinkti jėgų, ir sąjungininkams nebepasisekė paimti Marijenburgo; ypač nepasisekė dėl to, kad Vytautas, dėl gerai nežinomų priežasčių, netrukus su savo kariuomene grįžo namo. [is greičiausiai nenorėjo leisti per daug laimėti lenkams, nes patsai, be Žemaičių ir Užnemunės (Suvalkų krašto), nieko daugiau nesitikėjo gauti. Jam pasitraukus, turėjo atsitraukti ir Jogaila.
I u invos Istorija, 9
129
Dar kiek laiko karas tęsėsi tarp ordino ir Lenkų, bet 1411 m. pagaliau buvo pasirašyta taika. Ordinui ji buvo palyginti lengva: jis turėjo sumokėti 100.000 kapų skatikų karo išlaidų, grąžino kai kurias žemes Lenkijai ir iki gyvos Vytauto ir Jogailos galvos atsisakė nuo Žemaičių. Bet kadangi nei Vytautas nei Jogaila niekad neketino išsižadėti Žemaičių, tai byla dėl jų dar ilgai tęsėsi. Tik po 11 metų ir po keleto naujų karų ordinas visiškai išsižadėjo Žemaičių.
Tanenbergo laimėjimo reikšmė. Tanenbergo mūšyje ordino jėgos buvo sunaikintos- Nors jis dar liko gana stiprus, tačiau jau nebegalėjo grobti Lietuvos žemių. Pralaimėjimo garsas aplėkė visą pasaulį, ir visi žinojo, kad ordinas pralaimėjo mūšį ne su pagonimis, o su dviem valdovais krikščionim. Niekas nebeskubėjo jo gelbėti, kaip kad, pavyzdžiui, po katastrofiško Durbės mūšio (1260 m.); jau nebegalima buvo išgauti iš popiežiaus kryžiaus žygio paskelbimo. Po šito pralaimėjimo ordinas nebegalėjo atsilaikyti prieš sujungtas lietuvių ir lenkų jėgas ir po truputį ėmė silpnėti; atsirado nesutarimų ir jo viduje, o XVI amžiuje jis visai išnyko. Bet per visą Vytauto viešpatavimo laiką jis dar tebebuvo gana stipri pajėga.
Tanenbergo mūšis nebeleido susijungti abiem ordino šakom. Livoniškė šaka, kad ir klausė to paties didžiojo magistro, tačiau turėjo ir savo krašto magistrą, turėjo ir šiaip savotiškų skirtumų ir, tęsdama kalavijuočių tradiciją, visada varė atskirą politiką Todėl ji nedalyvavo net Tanenbergo mūšyje. Po šio mūšio ji ėmė dar labiau tolti nuo Prūsų ordino, ir pagaliau jos likimas nuėjo visai kita linkme. Šitas didysis mūšis sutriuškino viso germaniškojo pasaulio bangą, kuri taip triukšmingai veržėsi į rytus. Pavergę Žemaičius ir užėmę visą Pabaltijį, jie būtų ėję dar toliau, į krašto gilumą; tačiau šitas pralaimėjimas visoms jų pastangoms pastatė neperžengiamą sieną. Tuo laimėjimu buvo išgelbėtos ne tik likusios nepavergtos lietuvių žemės, bet ir platūs slavų kraštai. O laimėta buvo daugiausia lietuvių. Tą karą suruošė du lietuviai — Jogaila su Vytautu. Vytautas vadovavo pačiam mūšiui, tad jisai buvo ir tikrasis nugalėtojas.
Vokiečiai šitą skaudų savo tautai smūgį tebejaučia dar ir dabar. Todėl kai maršalas Hindenburgas nelabai toli nuo tos vietos (Tanenbergo) didžiojo karo metu sumušė rusų armiją ir tuo nulėmė viso fronto likimą, — vokiečiai ir tą mūšį pavadino Tanenbergo mūšiu. Vokiečiai lyg pasijuto atkeršiję rytams už aną skaudų smūgį tik po 500 metų. Ir dabar jie toje vietoje daro visokias iškilmes, pastatė paminklą, palaidojo mirusį prezidentą maršalą Hindenburgą, nors ten yra ne vien laimėjimo, bet ir skaudaus pralaimėjimo (prieš 500 metų) vieta.